Ar vienatvė patogi?

įdomių minčių, tik savų negali pridėti. Pradžiai pasivaikščiojimams bent šuns norėjosi, kad neatrodyčiau keistai, nes atrodė jog visi mato, kad esu be santykių ir net draugų “neturiu”...Bet realiai matydama vaikščiojančius kitus žmones, aš nieko apie juos negalvodavau. Tai kažkada pasakiau sau, kad jaučiu nelabai kam rūpi viena aš ar ne čia.

Trečias etapas. Į paskaitas ir seminarus nueidavau viena ir seniau. Buvo koncertų, festivalių į kuriuos nevariau, nes niekas negalėjo kartu, o apie varymą viena, net neturėjau minčių. Skambėjo per keistai ši idėja. Neatsimenu kiek metų norėjau vis nuvaryti į AUROS festivalį, pamačiau bilietus parašiau keliom draugėm - kas negalėjo, kas nenorėjo. Viduje pajutau nusivylimą, bet pagalvojau o jeigu….jeigu varyčiau viena? Realiai ateini nedaug likus laiko, turi savo vietą, susirandi ir mėgaujiesi tiesiog pasirodymu? Nusipirkau bilietą ir išvariau su tokiu keistu džiugesiu, smalsumu ir nuotykio pojūčiu. Atrodė viduje pabudo didelis žaismingumas, smalsumas pažiūrėti į buvimą vienai iš kito kampo. Vėliau su dideliu pasimėgavimu pirmą kartą variau viena į kiną, teatrą, vakarienės, savaitgalio išvyką…

Ketvirtas etapas. Prasidėjus karantino laikotarpiui visiems tai buvo keistas metas. Naujus metus daugelis įprastai sutinka su draugais ar bent dviese. Karantino metu, nusprendžiau, kad puiki proga pažiūrėti kaip sekasi man draugauti su “vienatve”, pažiūrėti koks jausmas bus Naujus metus sutikti tik su savimi. Manau tai buvo momentas kai pajutau, kokia vienatvė man spėjo tapti pažįstama ir patogi. Kartu su tai atėjo žinojimas per asmeninę patirtį, kad tik aš esu atsakinga už savo gyvenimą už savo laimę. Dabar keliaudama antras mėnuo viena Balyje vis pagalvoju, kad gal net vienatvė kartais man tapo per patogi ir gerai pažįstama? Aišku tai nereiškia, kad man nereikia žmonių. Aš pasiilgstu draugų, kelionėje mėgstu sutikti naujus žmones, leistis į pažintis, patirtis ir pokalbius… Tik skirtumas esminis tas, kad man nebėra nepatogu ir baisu likus ir vienai. Būtent būdama viena imu vėl klausti savęs, o ko noriu aš? Ką noriu šiandien veikti? Kur noriu varyti valgyti? Kokių veiklų galiu susigalvoti sau? Jei į vienatvę išeina pažiūrėti žaismingai - tai atsiveria didžiulis potencialas pažinti ir geriau suprasti save.

Kartais varymas vienai būna išėjimas iš komforto zonos, bet visada toks reikalingas! Man tiesiog reikėjo išbūti visus etapus, kad būčiau ten kur esu dabar. Nes tai labai užaugino ir išlaisvino mane, su tuo atėjo ir dėkingumo jausmas visoms patirtims. Linkiu visiems įsinešti kartais į gyvenimą daugiau žaismingumo ir dažniau pasijuokti iš savęs….

Kotryna

Mano santykis su vienatve keitėsi ir ilgai formavosi išgyvendamas skirtingus etapus. Atrodo apie ją negalvojau ir beveik net nesusidurdavau, kol buvau santykiuose. Pasibaigus ilgiems santykiams viskas pasikeitė. Taip pat, juokavau pastebėjusi, kad fizinio kontakto kiekis krito iki nesuvokiamų žemumų, jeigu nesusitinki su draugais per savaitę tai to kontakto, prisilietimo, apsikabinimo visai nelikti gali. O visi esame girdėję apie fizinio kontakto svarbą. Šiandien dalinuosi savo asmenine kelione, gal kažkam ji rezonuos. Dabar žiūrėdama retrospektyviai į tą laiką jaučiu, kad galiu išskirstyti kelionę į etapus.

Pirmas etapas. Po santykių pabaigos buvo atsiradusi didelė baimė ar turėsiu pakankamai drąsos leistis į didesnius nuotykius, keliones viena jeigu niekas negalės kartu? Nors iki tol buvau keliavusi viena, tačiau visada buvo žinojimas, kad turi lyg “užnugarį”, žmogų, pas kurį gali grįžti. Likus išties vienai atrodo reikėjo pratintis iš naujo daryti viską vienai ir būti atsakingai už viską pačiai, nes niekas kitas nenupirks maisto jeigu reikia, nepasirūpins mašina ar pamiršta dovana. Labai nesinorėjo būti vienai tai buvo etapas, kuomet laiką bandydavau užpildyti draugais, naujais žmonėmis, tai buvo toks bėgimas nuo realybės ir savęs.

Antras etapas. Judesys visada buvo tai, kas padėdavo išgyventi emocijas. Pradėjau bėgioti, natūraliai kažkaip tai visada darydavau viena, tik to vienumo niekada nebuvau sureikšminus. Pradėjau eiti viena pasivaikščioti ar į mini žygius, o kai norėjosi “kompanijos” geras podcast visada būdavo puiki išeitis. Atrodė lyg dalyvautum protingame pokalbyje, kuriame klausaisi