Kaip tavo gyvenimas atrodo dabar lyginant su tuo, kaip įsivaizdavai jį atrodysiant?

Tikrai negyvensiu kaime.
Esu kilusi iš nedidelio miestelio. Paauglystės metais įsitraukdavau į organizacines veiklas, aktyviai sportavau ir š esmės – manęs buvo visur daug. Studijų laikais labai panaši situacija. Tad veikiausiai nenuostabu, kad maži miesteliai ir kaimai man asocijavosi su veiklos ir galimybių stygiumi. O man reikėjo visko daug, čia ir dabar!

Niekada nekalbėsiu rusiškai.

Manau, kad šis mano nenoras paprasčiausiai susijęs su tuo, kad man tikrai sunkiai sekėsi rusų kalbos pamokose. 😅 Na bent taip jaučiausi, nes visose kitose buvau pažangi mokinė. Į priežastis, kodėl taip ir neišmokau šios kalbos nesigilinsiu (nors turiu prielaidų 🤓 ), tačiau manau labiausiai atmetimo reakciją paskatino diskomforto jausmas pačioje pamokoje ir visur kitur, kur reikėjo naudoti šią kalbą.

Aš - ūkininkė? Prašau nenaudoti šių dviejų žodžių greta!

Mano tėvai kadaise buvo smulkūs ūkininkai. O ką tai reiškia vaikui? Vasaras darže, lėtai ir labai nuobodžiai pasidarančius darbus laukuose, bei savotišką visos šeimos įkalinimą namuose, kai bet kokia kelionė vakarop veda atgal namo, nes kas “pažiūrės karves”.

"Likimo ironija netikinčiai likimu" – štai kaip pavadinčiau savo gyvenimą vienkiemyje prie Visagino, kur pašte mane bara šimtametės rusakalbės moterėlės, kad aš jų nesuprantu.😅 Vietinė manikiūristė, kuriai bandau nupasakoti norimą nagų formą rusiškai, ir būtent ūkininko pažymėjimas, mano rankas pasieksiantis mėnesio pabaigoje.

😇 Ir būna atsitinkai taip, kad tas vienkiemis tampa trokštamu ramybės uostu, į kurį nori sugrįžti, ūkininko pažyma atveria naujas galimybes, o rusų kalbos praktikavimas netikėčiausiose situacijose - lengvo adrenalino.

Ir kokios viso šito pamokos?

Tikiu mūsų minčių galia ir gebėjimu užsiprogramuoti. Dar paauglystėje skaičiau knygą “The Secret” ir buvau sužavėta moksliškai ir faktiškai grįsta teorija, kad egzistuoja minties galia bei minties svoris. Viskas ką pagalvojame iškeliauja į visatą ir po kiek laiko, lyg veidrodyje atsispindi ir grįžta mums atgal. Tad jei labai stipriai kažko norėsite ar nenorėsite, visa tai kažkada materializuosis.

Supraskite teisingai, šiandien aš labai džiaugiuosi ramuma savo vienkiemyje, čia atvedusiais santykiais bei besikuriančia ūkininko sodyba, į kurią persikelsime greitu metu. Matyt kiek subrendau ir atradau savyje kažkokią ramybę. Noras “visko daug” vis dar yra, tačiau dažnu atveju pasiekiamas per kompiuterio ekraną arba įšokus į automobilį. Tik galėjau dar pafantazuoti apie vaikų vardus, nes tik dabar susigriebiau, kad to niekad nedariau 😆

O jei vis dar kyla klausimas „kur vedu?“ – naudokite savo energiją ir mintis kryptingai. Svajokite apie norimus dalykus, drąsiai ir garsiai. Nelaikykite pykčio ar pagiežos, linkėkite sau ir kitiems tik geriausio, nes būtent visa tai, anot tam tikrų teorijų, grįžta atgal. Pasisekė man, kai mano “nenorai” tapo tuo, ko noriu dabar. Arba bent jau tuo, prie ko lengviau prisitaikiau. 😅 Ar tai reiškia, kad greit mano Spotify playliste bus galima atrasti ir rusiškų melodijų? 🤔 😂

-Julija

Jei įdomu, kur gali nuvesti atsakymas į šį kortelės klausimą, skaityk toliau!

"Niekada nesakyk niekada" - byloja liaudies išmintis. Aš nelaikau savęs prietaringu žmogumi, tačiau ironiška, jog tai, kam visada sakiau “niekada”, dabar yra mano gyvenimo dalis. O gal net ir pagdrindas?! 😅

Merginos paauglystėje neretai pafantazuoja, kaip atrodys jų gyvenimai baigus mokyklą ir gan vaizdingai planuoja kas įvyks per kitą dešimtmetį. Vienos, kaip SEL dainoje, svajoja išvažiuoti karjeros į Paryžių, kitos gražią šeimą sukurti, trečios ambicingai svajoja žengti dar kitu keliu. O apie ką svajojau aš? Kokie norai lydėjo mane? Konkretaus paveikslo, manau, neturėjau niekada, tik žinau ko labai nenorėjau...

Ir štai kaip atrodė mano „nenorų“ sąrašas: